Kalbėti apie madą yra gana sudėtinga, pripažino Meda Variakojytė, daug lengviau, jei pokalbio tema būtų sportas. Juk būtent apie jį sukasi visas 17-metės čiuožėjos pasaulis. Nors tas pasaulis, žvelgiant per mados prizmę, tarsi padalintas į dvi dalis. Varžybose ant ledo iščiuožia suknele (nors tikrai ne per ryškia) ir makiažu pasipuošusi mergina, o už arenos durų pirmenybė visuomet teikiama sportinei aprangai. Nors vienas dalykas nesikeičia, nuo M.Variakojytės veido niekada nedingsta šypsena.
Olimpinė viltis išlieka
Visai neseniai, kovo pabaigoje, Bostone (JAV) vykusiame pasaulio dailiojo čiuožimo čempionate M.Variakojytė pateko į finalą ir pelnė Lietuvai kelialapį į 2026 m. Milano ir Kortinos žiemos olimpines žaidynes. Moterų programoje mūsiškė užėmė 24-ąją vietą (139,81 balo). Tiesa, ar kitąmet Italijoje pati ir gins Lietuvos garbę, dar nežinia, mat čia olimpinis kelialapis iškovojamas šaliai, o ne asmeniui. Nors, žinoma, kaip ir visi sportininkai, olimpinę svajonę turi ir M.Variakojytė.
„Kada ta svajonė jau gali tapti realybe? Jeigu šis sezonas pasiseks ir viskas bus gerai, labai realu, kad dalyvausiu būsimose žiemos olimpinėse žaidynėse. Tačiau kriterijai turbūt bus labai aukšti, tad sunku pasakyti, kas iš tikrųjų ten važiuos“, – kalbėjo jaunoji čiuožėja.
Sportininkė neslėpė, jog tikrai geras jausmas, kai tarptautinėse varžybose vilki Lietuvos simbolika papuoštas aprangas: „Juk atstovauji savo šaliai, o tai yra didžiulė garbė.“
Ne paslaptis, jog dažnai, norint pasiekti aukštumas, tenka kažką aukoti. Kadangi M.Variakojytė dar yra moksleivė ir mokosi vienuoliktoje klasėje, tad dėl įtempto sporto grafiko kenčia akademinė gyvenimo pusė.
„Iš tiesų sunku derinti sportą su mokslu. Treniruotės prasideda anksti ir baigiasi vėlai, taigi mokyklai laiko lieka labai mažai, – pasakojo M.Variakojytė, kuri čiuožia jau apie 12 metų, pirmą kartą ant ledo ji užlipo būdama penkerių. – Maždaug pusė dienos būna skirta sportui, apie 5 valandas. Įprastai vyksta pora treniruočių ant ledo ir viena arba dvi treniruotės salėje. Žinoma, visko būna, kartais nelabai norisi eiti sportuoti, bet juk yra rutina, ją reikia palaikyti, tad susiimi ir tęsi darbus.“
„Švelnios jėgos“ estetika
Mados pasaulis M.Variakojytei nėra labai artimas. Tad, tendencijomis ir šios srities aktualijomis ji nuolat nesidomi: „Tiesiog sportininkai dažniausiai vilki sportines aprangas, gal todėl tam net laiko nelieka. Nors kartais socialiniuose tinkluose pasižiūriu, kokios naujienos madoje.“
Susimąsčiusi apie mados prekės ženklus, čiuožėja niekur nenutolo nuo sporto ir pirmiausia paminėjo „Nike“ aprangas. Pasak M.Variakojytės, pastarosios jai labai patinka. Mergina taip pat prisiminė ir „Puma“ gamintoją. „Jei reikėtų išskirti ne sportinių aprangų kūrėjus, paminėčiau „Zara“, ar panašius greitosios mados prekės ženklus“ – kalbėjo dailiojo čiuožimo atstovė.
Paklausta apie Lietuvos mados kūrėjus, M.Variakojytė pripažino, jog jais beveik nesidomi. „Apskritai, socialiniuose tinkluose retai stebiu lietuvišką turinį. Tačiau galėčiau išskirti prekės ženklą „Mild Power“ (liet. „Švelni jėga“), dizainerės Mildos Grikšaitės kolekcijos, stilistika, kūryba man patiko“, – pridūrė čiuožėja.
Kažkokių pasaulinių didžiųjų mados namų, kurių kūrinius norėtų matyti savo spintoje, M.Variakojytė neišskyrė, jei turėtų visas galimybes ir galėtų rinktis bet ką, ji pirmenybę vis tiek teiktų „Nike“ prekės ženklui. „Sportinė apranga mane lydi visą laiką, tad, jeigu galėčiau rinktis prekės ženklą ir būti jo ambasadore, tai būtų „Nike“, – „Sporto madai“ sakė čiuožėja.
Puoštis blizgučiais nemėgsta
Dailiojo čiuožimo atstovių aprangas galbūt kažkiek galima lyginti su sportinių šokių atstovių drabužiais. Žinoma, pastarųjų suknelės būna ypač ryškios, su įvairiomis išskirtinėmis detalėmis, pavyzdžiui, plunksnos, blizgučiai, kristalai. Panašių elementų galima pamatyti ir ant ledo, tik, M.Variakojytės teigimu, to būna gerokai mažiau. O ant jos pačios sportinių rūbų – ypač saikingai.
„Kai jau kuriame programą varžyboms, tariamės su choreografais. Jie pataria, kokia apranga labiausiai tiktų, kas būtų gražiausia, kaip viskas turėtų atrodyti. Tuomet apie tai kalbamės su siuvėjais. Žinoma, išsakau ir savo mintis, kas man patinka“, – pasakojo jaunoji čiuožėja.
Varžybų apranga dažniausiai keičiama kas sezoną (arba kas antrą sezoną). Kai keičiama programa, keičiama ir apranga. Pasak M.Variakojytės, kiekvienai programai yra atskira suknelė, o jų per varžybas būna dvi (trumpoji ir laisvoji programos).
„Man labiau patinka, kai varžybų apranga nėra labai ryški. Tiesiog tie visi ryškūs dalykai – ne man, tai ne mano stilius. Nors, žinoma, dailiajame čiuožime yra daug sportininkių, kurios mėgsta ryškias aprangas. Ir, aišku, jos tikrai neatrodo blogai, tiesiog mano skonis yra kitoks, man labiau patinka neutralesnės spalvos. O visų tų blizgučių ant mano aprangų būna tikrai nedaug“, – atviravo sportininkė.
O kasdieniame gyvenime tokių „žėrinčių dalykų“ ant čiuožėjos rūbų tikrai niekas nepamatys. Laisvalaikiu mergina renkasi treningus ir sportbačius. Pasak sportininkės, tai pagrindinė jos „uniforma“. Tad, pamatyti M.Variakojytę eilinę dieną vilkint suknelę, beveik neįmanoma. Tokių rūbų ji net nelabai ir turi. Suknelės – dažniausiai tik varžyboms.
Pasirodymų metu čiuožėjos būna pasidažiusios. Pasak M.Variakojytės, juk tai sportas, kur reikia atrodyti ne tik gražiai, bet ir išsiskirti, būti bent kažkiek ryškiai, nes aplink vien tik baltas ledas. Tačiau vėlgi, kaip ir kalbant apie aprangą, taip ir apie makiažą, uždarius arenos duris, čiuožėja makiažo išvis nenaudoja. Varžybos ir tai, kas vyksta už varžybų ribų – yra tarsi du skirtingi gyvenimai.
Japoniškas stilius ir grožis
Jei galėtų rinktis bet kurį Lietuvos ar užsienio dizainerį, kas M.Variakojytė norėtų, kad kurtų aprangas čiuožėjams? „Kažkokio konkretaus dizainerio, ar mados namų nepasakysiu. Tačiau tai galėtų būti kažkas iš JAV arba Japonijos. Pastarųjų šalių sportininkių suknelės – pačios gražiausios“, – pripažino čiuožėja.
Stebėdama varžybas iš šalies, lietuvaitė, žinoma, atkreipia dėmesį į kitų čiuožėjų aprangas: „Labai patinka, įdomu stebėti dailųjį čiuožimą. Pavyzdžiui, žiūriu, ar apranga atitinka programą. Kai viskas dera, vaizdas būna labai gražus.“
Į klausimą, ar yra kažkokia čiuožėja, kurios įvaizdžiu (varžybose ir už jų ribų) ji žavisi, M.Variakojytė vienos sportininkės neišskyrė. Tačiau vėl atsigręžė į Tekančios saulės šalį: „Japonių stilius išskirtinis, kitoks nei daugumos. Man jis labai patinka ir japonių čiuožėjų suknelės labai gražios.“
Pačiūžos vietoj aukštakulnių
Apsipirkinėjimas – vėlgi nėra čiuožėjos silpnybė, ar mėgstama veikla. Į rūbų parduotuves ji žengia tik tuomet, kai kažko labai reikia. Tad, spintos M.Variakojytės namuose tikrai nelūžta.
Atsigręžiant į aksesuarus, konkrečiai į rankines, M.Variakojytė pirmenybę teikia mažoms rankinėms, o ne toms, kur gali susidėti pusę gyvenimo: „Tos didelės rankinės man nepatogios. Realiai kasdieniame gyvenime ir nereikia nieko daug nešiotis, ne taip, kaip einant į treniruotes. Tad, įprastai užtenka turėti telefoną ir piniginę.“
Avėdamas pačiūžas, žemės pėdomis nelieti, tačiau ne varžybose – tos žemės norisi, taigi aukštakulniams kasdienybėje vietos irgi nėra. „Nepatinka aukštakulniai ir net nelabai moku jais vaikščioti. Aišku, gal ir galima sakyti, jog pačiūžos yra tarsi aukštakulniai, bet vis tiek pastariesiems sakau „ne“. „Taip“ sakau sportiniams bateliams“, – šypsodamasi pokalbį su „Sporto mada“ baigė M.Variakojytė.
Pagrindinė nuotrauka: Gabrielės Vegytės